Pintys ir duobagyviai
Pintys (lot. Porifera, arba Spongia) – bestuburių gyvūnų tipas. Aiškių kūno dalių nėra, nebūdinga kūno simetrija. Dydis iki 20 cm skersmens. Kūnas sudarytas iš silicio dioksido arba kalcio karbonato. Pagal formą būna uždaro vamzdelio pavidalo, rutuliškos, šakotos, siūlinės. Nejudrios, gyvena prisitvirtinusios prie kietų substratų. Organų neturi, audiniai nediferencijuoti, neturi nervinių ląstelių, tačiau negausiai yra raumeninių ląstelių. Palietus kai kurių rūšių pintis jos tuoj pat subyra, tačiau po kiek laiko regeneruoja ir susidaro sveika pintis. Pintims būdingas tiek lytinis, tiek nelytinis dauginimasis.
Išoriniame kūno paviršiuje yra smulkios poros, pro kurias į pinties centrinę ertmę patenka vanduo su maisto medžiagomis ir išstumiamas pro žiotis (didįjį plyšį). Maitinasi filtruodamos maistą. Kūno vidinį paviršių dengiančios apykaklinės ląstelės dėl savo specifinės sandaros (turi į botagą panašų žiuželį ir apykaklę) sukelia vandens srovės judėjimą. Vandeniui skverbiantis, planktonas ir organinių medžiagų dalelės įstringa apykaklėje.
Pintys gyvena ant tvirtų povandeninių uolų, užima gana didelius jūros dugno plotus. Kai kurios pintys grobį gaudo kabliškomis spikulėmis, esančiomis ilgų siūlų galuose, ir virškina jį išoriniu būdu.
Pintys paplitusios Atlanto vandenyne, Viduržemio jūroje, Ramiajame vandenyne.
Skirstomos į keletą klasių:
Klasė. Kalkinės pintys (Calcarea).
Klasė. Stiklapintys (Hexactinellida).
Klasė. Tikrosios pintys (Demospongiae).
Lietuvoje gyvena 6 rūšys:
Ežerinė durlė (lot. Spongilla lacustris). Šakota, su ilgomis pirštuotomis išaugomis. Gyvena prisitvirtinusi prie nendrių stiebų, į ežerą nuvirtusių medžių.
Eunapius fragilis. Išaugų neturi. Ištisiniu sluoksniu dengia substratą.
Upinė durlė (lot. Ephydatia fluviatilis). Kūnas gelsvas, kartais būna kumščio dydžio. Aptinkama po akmenimis. Dumblėtose upėse nuolat gyventi negali, nes dumblas užkemša kanalų angas.
Didysis barjerinis rifas Australijoje – yra didžiausias pasaulyje koralinis rifas. Jo ilgis yra daugiau kaip 2000 km.
Rifas yra palei šiaurinės Australijos krantus nuo Kvynslendo iki Papua Naujosios Gvinėjos įlankos. 1981 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Duobagyviai – vandens gyvūnai. Dažniausiai gyvena jūrose, kai kurios rūšys aptinkamos ir gėluose vandenyse. Dauguma jų sėslūs, gyvena prisitvirtinę prie vandenyje panirusių daiktų. Kai kurie, lankstydami savo kūną, sugeba lėtai judėti (pvz., hidra) arba plaukioti reaktyviniu būdu (pvz., medūzos). Koraliniai polipai turi tvirtus skeletus ir sudaro dideles kolonijas – rifus, atolus (Didysis barjerinis rifas).
Duobagyvių yra apie 10 tūkstančių rūšių. Pagrindinės klasės:
- · Koraliniai polipai (Anthozoa)
- · Aktinijos (Actiniidae)
- · Koralai
- · Kubomedūzos (Cubozoa)
- · Jūrų širšės
- · Hidragyviai (Hydrozoa)
- · Hidra
Jūrų plunksna (lot. Pennatula). Taip pavadinta dėl savo panašumo į rašomąją plunksną. Kolonijos dažniausiai siekia iki 40 cm, retais atvejais – iki 1,5 m aukščio. Viršutinė jūrų plunksnos dalis sudaryta iš daugelio polipų, kurie gaudo praplaukiantį maistą. Kūno centre išsidėstę keturi violetiniai dauginimosi organai, o iš abiejų pusių jūrų plunksna apaugusi dilgiais nuodingais polipais. Paplitusi visur.
Velelija (lot. Vellela) – disko pavidalo iki 8 cm skersmens organizmas. Kūno pakraščiuose išsidėstę nuodingi čiuptuvai. Minta mažais jūriniais gyvūnais. Gali nukeliauti daugiau kaip 100 km. Plūduriuoja vandens paviršiuje, virš kurio kyšo kolonijos trikampė burė. Po audros pakrantėse gali būti iki milijono kolonijų. Gyvena visose šiltose jūrose.
Hidra (lot. Hydra) – plėšriųjų duobagyvių (Cnidaria) gentis. Dydis iki 7 mm. Turi daug dilgiųjų ląstelių, kuriomis hidra paveikia savo auką. Hidros kūno centre yra išsidėsčiusių čiuptuvų, burnos anga, per kurią patenka maistas ir pašalinamos atliekos. Minta dafnijomis, tačiau gali praryti net žuvų mailių.
Hidra gali daugintis lytiniu ir nelytiniu būdu. Lytiniu būdu dauginasi esant nepalankiam metui, kuomet susiformavusi zigota gali virsti cista ir laukti, kol atsiras tinkamos sąlygos. Nelytiniu būdu – pumpuravimusi.
Gyvena tvenkiniuose, ežerų įlankose ant plūduriuojančių vandens lapų, po akmenimis.
Lietuvoje aptinkamos šios rūšys:
Gėlavandenė hidra (Hydra vulgaris)
Žalioji hidra (Hydra circumcincta)
Tikrosios pintys (lot. Demospongiae) – bestuburių gyvūnų klasė. Šios pintys sudaro apie 90 procentų visų pinčių rūšių. Daugelis jų yra kauburėlio arba žiauberės formos. Kai kurios smulkios pintys įsigręžia į moliuskų kriaukles ir šios tampa išvarpytos smeigtuko dydžio kiaurymių. Tikrosios pintys gali siekti daugiau kaip 1 m aukščio arba skersmens. Jos dažnai ryškiai spalvotos ir sudaro povandeninius „sodus“, kurie savo akinančiomis spalvomis varžosi su koralais. Paplitusios sekliuose vandenyse ir gelmėse ant įvairių kietų substratų.
Ši klasė gana gausi rūšių skaičiumi – maždaug 9500 rūšių.
Lietuvoje gyvenančios rūšys
Ežerinė durlė (lot. Spongilla lacustris). Šakota, su ilgomis pirštuotomis išaugomis. Gyvena prisitvirtinusi prie nendrių stiebų, į ežerą nuvirtusių medžių.
Upinė durlė (lot. Ephydatia fluviatilis). Kūnas gelsvas, kartais būna kumščio dydžio. Aptinkama po akmenimis. Dumblėtose upėse nuolat gyventi negali, nes dumblas užkemša kanalų angas.
Medūzos (lot. Medusozoa) – duobagyvių gentis, kurį sudaro gan stambūs, želiški gyvūnai, gyvenantys jūrose ir vandenynuose.
Aktinijos
Pavieniai polipai, gebantys lėtai judėti jūros dugnu, vadinami aktinijomis. Jos gali užaugti iki vieno metro skersmens. Jų audiniuose gyvena vienaląsčiai dumbliai zooksantelės. Nors aktinijos plėšrios ir savo dilgiais čiuptuvais pagauna net nemažas žuvis, tačiau, praradusios simbiontinius dumblius, jos žūtų. Aktinijoms būdinga dar viena simbiozės forma – gyvenimas su žuvelėmis klounais. Šios spalvingos koralinių rifų žuvelės paprastai pasirenka šeimininkę ir gina ją nuo kitų gentainių ar net labai didelių žuvų. Tokiu būdu aktinijos išgyvena sudėtingame rifo pasaulyje. Klounas tarp pavojingų dilgiųjų aktinijos čiuptuvų jaučiasi toks saugus, kad čia ir neršia.
Koralai – duobagyvių (lot. Cnidaria) tipo, koralinių polipų (Anthozoa) klasei priklausantys gyvūnai.
Kietieji koralai – tai gyvūnai, o ne augalai ar akmenys. Koraliniai polipai yra jūriniai duobagyviai, gebantys pasiimti vandens kalcį ir iš kalcio karbonato statyti ištisas kolonijas. Kolonijų sankaupos – arba koraliniai rifai – per milijonus metų gali pasiekti įspūdingus matmenis. Koraliniai polipai negali gyventi be savo nuolatinių simbiontų – mikroskopinių dumblių zooksantelių. Kaip ir dera augalams, zooksantelės vykdo fotosintezę ir aprūpina koralinius polipus maisto medžiagomis. Kartu su koralais gyvena dvigeldžiai moliuskai – tridaknos. Kaip ir kietuosius koralus, tridaknas maisto medžiagomis aprūpina zooksantelės.
Minkštieji koralai
Tai – tropinėse jūrose paplitę koraliniai polipai, neturintys išorinio skeleto, todėl vandenyno srovės juos lanksto tarsi vėjas medžius. Jie mažiau jautrūs už kietuosius kooralus. Minkštieji koralai minta zooplanktonu bei vandenyje ištirpusiomis organinėmis medžiagomis, tačiau ir jie neišgyventų be simbiontų – zooksantelių. Minkštieji koralai sudaro povandeninius „miškus“, nes dauguma rūšių yra šakotos ir primena krūmus ar medžius
GAMTININKO KAMPELIS
